Kaip reaguoti į rėkiantį vadovą?

Štai du žmonės šnekučiuojasi. Kalbasi ramiai, kol staiga vienas iš jų pakelia balsą. Pakelia jis, žinoma, ne tik balsą, bet ir savo poziciją kito žmogaus atžvilgiu. Užima poziciją „iš viršaus“ ir taip pastato savo pašnekovą į žemesnę poziciją. Nesvarbu, ar dėl kokio nors reikalo, ar ne. Gal tas jo pašnekovas ką nors ne taip kaip reikia daro… O kas žino, kaip reikia?

Kaip reaguoti pašnekovui? Tokios situacijos skirtumai prasideda tuomet, kai mes suvokiame, jog vienu atveju jie abu lygūs savo socialine padėtimi. Horizontalus santykis. O kitu atveju - vienas vadovas, o kitas - pavaldinys. Vertikalus santykis.

Kai du draugai ar šiaip pažįstami, nesusiję vertikaliais santykiais, pozicija „iš viršaus“ pagal nerašytas taisykles neleistina. Tai yra, jei kuris iš jų pabando ją užimti - o dažniausiai jis tuomet pakelia balsą - kitas turi teisę jį „nusodinti”:

› Kas tu įsivaizduoji esąs (ak, koks gražus posakis!)?
› Ką tu apie save manai?
› Ko tu čia „pariniesi“?
› Tik nešauk ant manęs, gerai?
› Eik tu žinai, kur?
› Ko tu čia ant manęs „važiuoji”?

Jei tas, kuris pakelia balsą, užima žemesnę socialinę poziciją (pavaldinys prieš vadovą, vaikas prieš mamą, mokinys prieš mokytoją ir pan.), tuomet „nusodinimas“ būna itin griežtas:

› Nedrįsk taip su manimi šnekėti!
› Prašyčiau tonu žemiau!
› Tamsta užsimiršti! (vėl labai gražus posakis)
› Dirbk savo darbą ir mažiau šnekėk!
› Nepamiršk, kuris iš mūsų vadovas (mama, tėvas , mokytojas ir t.t.)!

Na, o ką daryti, jei balsą kelia žmogus, užimantis aukštesnę socialinę poziciją?

Štai čia mes jau lyg ir neturime aiškaus atsakymo. Tarsi ir neturėtų vadovas kelti balso, žeminti kito žmogaus orumo, trypti jį, maišyti su purvais, rodyti jam jo žemesnę padėtį. Toks elgesys prieštarauja žmogaus teisių bei Nepriklausomybės deklaracijai, vaikų teisių, Prancūzijos revoliucijos šūkiams bei Lietuvos Konstitucijai. Tačiau pasitaiko visko - į kairę ir į dešinę.

Visame, netgi pačiame demokratiškiausiame pasaulyje jūs rasite policininkų, teisėjų, tėvų, mokytojų, mafijos bosų, vadovų ir seržantų, epizodiškai ar nuolatos keliančių balsą ant žmonių, užimančių žemesnę socialinę poziciją. Ir jiems už tai dažniausiai nieko nebūna, nebent jie perlenktų lazdą ir jų pavaldiniai nusižudytų arba sunkiai susirgtų. Tada vadovus kartais diskvalifikuoja ar netgi (itin retais atvejais) nuteisia už žiaurų elgesį.

Tačiau žymiai dažniau nenuteisia. Nes pagal nerašytas taisykles jiems tarsi ir priklauso pozicija „iš viršaus“, kurios dalis – girti ir skatinti, o kita dalis - nepatenkintu tonu kritikuoti. Ir nors visi žino, kad kritikuoti reikia ne žmogų, o jo klaidas, kad kritika turi būti konstruktyvi, kad įžeidęs žmogų vadovas turi atsiprašyti...

Mes vis dar nesame tobuli. Todėl mums reikia išmokti gintis nuo itin griežtai mus kritikuojančių vadovų. Nes pakeltas ant mūsų balsas dažnai sukelia ne kaltės jausmą (“aš to nusipelniau”), o sukelia vidinį pyktį (“kaip jis drįsta?”) ir protestą prieš bandymą pažeminti. Tai reiškia – smarkai plaka širdis, dreba rankos, silpsta kojos, kaista skruostai. Tai - jūsų fiziologinis stresas, ir ne vadovo, o jūsų rūpestis yra susitvarkyti su savo stresu. Kodėl?

Todėl, kad jam pradėjus rėkti jūs jau po sekundės reaguojate ne į vadovą, o į filmą, kuris ima suktis jūsų galvoje.

Žinoma, išeiti iš jo kabineto tuo metu atrodo viliojanti mintis. Tuomet į galvą ateis keršto pripildytos fantazijos (“na, nieko, jis dar pašliaužios prie mano kojų”). Tačiau kerštas saldus tik kino filmuose. Realybėje, kai vadovas pasens, jūs nejausite jam nieko, tik gailestį: „Nejau kažkada jis man atrodė toks baisus?!!”

O ką daryti tuo metu?

„Dirbti“ su viršininko žodžiais, kaip dirbtų kino režisierius su nufilmuota medžiaga. Štai vienas iš variantų.

Labai staigiai, kol jis dar rėkia, jūs įsivaizduojate savo vadovą sumažėjusį - tarsi jis, kaip Alisa stebuklų šalyje, atsigertų iš buteliuko, kuris visus mažina. O jo balsą įsivaizduojate vos vos cypiantį. Nesvarbu, koks jis ir ką kalba realybėje - jūs staiga įjungiate vidinį filtrą, kuris redaguoja gautą informaciją taip, kaip jums patinka. Tai ir yra jūsų vidinė laisvė. Žinote tokią sąvoką?

Tarp kitko, laisvė iš sąvokos virs tikrove, jei jūs sistemingai mokysitės savireguliacijos (kvėpavimas plius vaizduotė plius greita savitaiga). Ir štai jūs, iš anksto pasiruošęs „puolimui”, einate pas jį.

Jūs susikuriate „ramaus susidomėjimo“ būseną. Ir netikėtai užimate poziciją „šalia“ pykstančio vadovo.

“Ar jūs negirdite, ką aš jums kalbu?”- rėkia jis įtūžęs.

“Taip, šiais laikais vadovams tenka rėkti, kad juos išgirstų“,- užjaučiančiai pritariate jam ir pagarbiai atsisėdate tokia poza, tarsi būtumėte jo „senas kovos draugas” (pavyzdys - taip sėdėdami ant suoliuko pensininkai apkalbinėja jaunimą, taip du bosai aptaria savo neklusnius pavaldinius, dvi mamos - savo paauglius vaikus).

„Neišgirdau, ar jūs mane supratote... Jūs gi ne mažas vaikas, o tokių dalykų nesuprantate“,- ramiau, bet vis dar piktai sako kiek apstulbęs vadovas.

“Dėl to jūs ir esate vadovas, o aš pavaldinys”,- tvirtai pasakote jūs jam... “Tiesa, ką siūlote daryti?”

Tai - psichologinis aikido. Niekada nevėlu pasimokyti. Tačiau kol dar neišmokote - pagalvokite: kas, be jūsų vadovo problemų, dar jus jaudina? Ar jūsų vaikas kartais ne ligoninėje? Ne policijoje? Ar jūsų neslegia didžiulė skola? O gal jūs sunkiai sergate? O čia kažkoks vadovas... Baikite, yra svarbesnių dalykų pasaulyje. Pagalvokite apie juos. O kada nors pasidalinkite su vadovu. Jis, matyt, tai pamiršo. Darboholikas, tikriausiai, o gal dar jaunas, savimi nepasitiki...

Olegas Lapinas, DELFI.lt