Kaip įveikti nuovargį darbe?
Ką daryti, jeigu darbas tampa rutina, kankina poatostoginis tingulys ar, dar blogiau, iš viso nebesinori dirbti? Ši būsena gali kilti dėl natūralių organizmo poreikių, bet gali reikšti ir rimtos ligos simptomus.
Sumažėjęs susidomėjimas mėgstamu darbu gali būti nulemtas daugelio priežasčių. Pirmiausia, darbas paprasčiausiai gali atsibosti.
Kiekvienam žmogui įdomus toks darbas, kuriame kaskart atsiranda kokių nors pokyčių, naujovių. Jeigu taip neatsitinka, darbas tampa įprasta kasdienybe, ir susidomėjimas juo sumažėja. Galima būti savo srities profesionalu, tačiau, jeigu nuolat tenka vykdyti tas pačias užduotis, ilgainiui gali pradėti važiuoti stogas. Jeigu darbas tampa vien rutina, pats laikas pasibelsti pas viršininką ir pasikalbėti su juo apie galimybę pakoreguoti jūsų pareiginių prievolių sąrašą. Arba platyn – kad galėtumėte profesionaliai tobulėti, arba aukštyn – kopti karjeros laiptais.
Nuovargį, apatiją darbe gali lemti ir pasikeitusios gyvenimo aplinkybės. Žmonės keičiasi. Kartu su jais keičiasi ir jų darbo motyvacija.
Geriausiai šią situaciją atspindi moterys. Pavyzdžiui, mergina baigė universitetą vienais dešimtukais, įsidarbino vyriškame kolektyve. Natūralu, kad jai norisi kuo geriau pasirodyti prieš patyrusius darbuotojus. Įrodyti, kad ji, nepaisant jaunystės, gali dirbti ne blogiau už kitus. Ir kad jos jokiu būdu negalima diskriminuoti dėl lyties. Tokia motyvacija merginą skatina dirbti kaip jaučiui, ji pasiekia aukštesnes pareigas, kyla jos autoritetas ir alga. Bet paskui – išteka, pagimdo vaikų, ir „kietus“ karjeros siekius pakeičia „švelnus“ šeimyninis jaukumas.
Vyrams – truputį sudėtingiau, nors iš esmės jų padėtis panaši. Šiandien tu pasiruošęs dirbti „dėdei“ vardan stabilumo, augančios karjeros ir algos, o rytoj, žiūrėk, jau užsimanai nuosavo verslo ir laisvo darbo grafiko. Išeitis viena: keičiantis gyvenimo orientyrams, pakeisti ir darbą. Tačiau, psichologų nuomone, labiausiai paplitusios nepakankamo darbingumo priežastys – nuovargis, savo apogėjų pasiekiantis prieš atostogas, ir bendras organizmo bei psichikos atsipalaidavimas po jų.
Ką daryti, kai po atostogų darbe kankina tingulys? Neprievartauti savęs! – teigia psichologai. Tai natūralus reiškinys, taip ir turi būti, nes to reikalauja organizmas. Jo neapgausi. Po atostogų žmogui reikia laiko, kad darbe adaptuotųsi. Reabilitacijos periodas paprastai sutampa su atostogose praleistu laiku. Specialistų nuomone, šį periodą sutrumpinti padėtų sportiniai užsiėmimai ir darbo dienos planavimas. Tai leistų išlaikyti fizinį ir psichologinį aktyvumą.
Gilesnės priežastys
Nenoras dirbti gali būti pirmas simptomas pasaulyje labai populiarėjančio „profesinio išdegimo“ sindromo. Palankiausia aplinka sindromui vystytis – chroniškas stresas, dėl kurio išsenka žmogaus emociniai-energetiniai ištekliai. Nesunku suprasti, kaip tai atsitinka. Pakanka žvilgtelėti į sąrašą profesijų, kurių atstovai „išdega“ dažniau nei kiti. Tai įmonių direktoriai, vadovaujantys vadybininkai, medicinos ir socialiniai darbuotojai, mokytojai, dėstytojai bei teisėsaugos pareigūnai. Ne kiekvienam pagal jėgas – nuolat bendrauti su dideliu skaičiumi žmonių ar – dar blogiau – jiems vadovauti. Pridėkime sunkinančias aplinkybes – nepakankamą kompetenciją, baimę prarasti darbą, gyvenimą daugiabutyje, nesugebėjimą prisitaikyti prie kintančios situacijos – ir gausime nuolatinio nuovargio jausmą, galvos skausmus ir sumažėjusią gyvenimo trukmę. Ypač vyrų.
Bet tai dar ne blogiausia. Nepakankamas darbingumas dėl „profesinio išdegimo“ sindromo ar kitų anksčiau aprašytų priežasčių – gana aiški būklė. Žmogus pats gali surasti priežastį ir ją pašalinti: išeiti atostogų, jeigu pavargo; pakeisti darbą, jeigu su juo nebesusidoroja ar dingo motyvacija; ar tiesiog kreiptis į psichologą, jeigu priverstas dirbti nuolatinio streso būsenos.
Sudėtingiau, jeigu žmogų apima toks reiškinys kaip apatija. Pagal stoikų filosofiją apatija – būsena, kai žmogus laisvas nuo pathē, grubiai tariant, emocijų ir aistrų, skausmo, baimės, troškimo ir malonumo. Šiuolaikinėje medicinoje šiuo terminu apibūdinama ligota būsena, pasireiškianti abejingumu, nesidomėjimu tuo, kas vyksta aplink, apskritai gyvenimu, ir darbu – taip pat. Apatija labai panaši į tingėjimą ir gali būti kraštutinė jo forma.
Dažniausiai apatija yra depresijos simptomas. Negana to, bet kuri depresijos forma pirmiausia pasireiškia kaip apatija. Tačiau savarankiškai ją diagnozuoti, atskirti kad ir nuo to paties „profesinio išdegimo“ sindromo praktiškai neįmanoma. Juk depresija, be kitų sričių, pažeidžia ir sąmonės sritį, atsakingą už kritišką savęs vertinimą. Čia ir visa kiaulystė. Kuo blogesnė būsena, tuo mažiau jos kritiško vertinimo. Prisiminkime, kad labiausiai sveikais save laiko psichiniai ligoniai, būdami ant haliucinacijų ir kliedesių ribos.
Psichologai tvirtina, jog daugelis pacientų, sergančių depresija, ją kvalifikuoja būtent kaip begalinį, nesibaigiantį nuovargį. Jie rašo draugams elektroninius laiškus iš serijos „Nesinori dirbti, jaučiuosi išglebęs“, paskui eina pas psichologą, ir paaiškėja, kad jų būsena jau seniai tragiška: lytinio potraukio nėra, erekcija sutrikusi, kankina nemiga, blogas apetitas, į darbą jie eina vien iš inercijos, ir jiems jau seniai laikas gerti vaistus... Beje, kartais nenoras dirbti yra tik pirmas žingsnis depresijos link. Nes apatija pasireiškia ir kaip startinės energijos, iniciatyvos trūkumas. Po to seka savęs nuvertinimas, nusivylimas, kyla kaltės jausmas ir to pasekmė – depresijos vystymasis.
Jeigu būsena, artima apatijai, tęsiasi daugiau kaip dvi savaites ir neatrodo, kad ji pakis, pats laikas pasikonsultuoti su psichologu ar psichoterapeutu. Blogiau nebus.
Arvydas Jockus, "Valstiečių laikraštis"
