Nakvosi darbe - pramiegosi karjerą!

Karjera – tas saldus žodis, su kuriuo mintyse užmiega ir atsibunda didžioji dalis pažangaus jaunimo, pasiryžusio ne tik paaukoti visas jėgas lipdami jos laiptais, bet ir visą savo gyvenimo laiką. Kaip susiplanuoti ir pasiekti galvą sukančias karjeros viršūnes ir ar miegojimas darbe garantuoja paaukštinimą Alfa.lt konsultavo VU Karjeros centro psichologas dr. Žygimantas Grakauskas.

Šiais laikais beveik kiekvienoje organizacijoje galima aptikti daug jaunų darboholikų, kurie (beveik) nakvoja darbe. Ar tai ir yra viena sėkmingos karjeros priežasčių?

Manau, atvirkščiai – tai yra prasto karjeros planavimo pavyzdys. Vienas svarbiausių šiuolaikinės karjeros dalykų yra gebėjimas derinti darbą, laisvalaikį, šeimą. Žmogaus gyvenimas turėtų būti prasmingas, nes jeigu žmogus dirba, aria – anksčiau ar vėliau baigs liūdnai ir neįgyvendins savo grandiozinių karjeros planų.

Tai gali būti ir prasto darbo planavimo pavyzdys: žmogus prisiima daug užduočių, atidėlioja, sėdi prie kompiuterio pusę dienos, kol pagaliau pradeda dirbti, „kabo“ visokiuose puslapiuose, visai nesusijusiuose su darbu.

Problema, kad tokį elgesį dažnai lemia organizacijų kultūra, kur į anksčiau išeinantį žmogų žiūrima neigiamai. Tai – labai klaidinga samprata.

Į karjerą žvelgiant iš modernios pozicijos, išskyrus tuos atvejus, kai darbas tiesiogiai susijęs su laiku, pavyzdžiui, stovėti prie staklių ar konsultuoti telefonu – visiškai nesvarbu, kiek valandų žmogus dirba, svarbiausia – ką jis padaro. Protingai pasielgtų organizacijos, jei darbo laiko ir darbo vietos nelaikytų svarbiausiais kriterijais.

Neigiate stereotipinį įsitikinimą, kad tikrasis karjeristas daugiausia gyvena darbu?

Šiuolaikinės karjeros samprata – visų gyvenimo sričių derinimas, lemiantis tai, kad žmogus jaučiasi laimingas, yra patenkintas darbu. Praleisti daug laiko darbe nebūtinai yra naudinga. Egzistuoja tam tikros psichologinės ribos, kiek žmogus gali produktyviai dirbti. Tas panirimas į darbą dažnai būna bėgimas nuo kitų rūpesčių, kai žmogus kitas gyvenimo sritis yra apleidęs ir negali jose pasiekti teigiamų rezultatų.

O jeigu kyla sunkumų kurioje nors gyvenimo srityje – paprastai tai persimeta ir į visumą bei pakenkia. Jei sunykusi yra šeimyninė ar laisvalaikio sritis, kenčia pats darbas, nes žmogus negali visiškai savęs realizuoti, jam trukdo tos skaudamos vietos.

Nuo kada reikėtų pradėti galvoti apie karjerą?

Ir principo reikėtų pradėti galvoti nuo tada, kai apskritai pradedama galvoti apie gyvenimą. Jau vaikas turėtų sugebėti išsiaiškinti, kas jis yra, sugebėti tiksliai įvardyti, ko jis nori. Ne ko nori jo tėtis ar močiutė, o ko nori jis pats. Ir pagal tai jis galėtų rinktis aukštąsias mokyklas, studijų programas. Nestoti į VU teisę, nes visi ten stoja, arba nenešti prašymų į 15 vietų manant: kur įstosiu – ten ir liksiu. Toks žmogus apskritai nežino, ko nori.

Tačiau šiais laikais atrodo, kad svarbiausia yra įstoti ir „nelikti ant ledo“.

Manau, kad tai yra viena didesnių tragedijų. Esu humanitaras iš prigimties, noriu rašyti eiles, bet tėvai pasakė, kad būsi kvailas, jei ten stosi, nes nepragyvensi, todėl įstojau į bankininkystę ir nuolat galvoju – ką aš čia veikiu? Mest negaliu, nes tėvai spaudžia, tada išeina visiškas nesusipratimas.

Tai yra daugumos Lietuvos studentų ir moksleivių bėda, nes jie renkasi ne klausydamiesi savęs, bet žiūri į universiteto, profesijos ar organizacijos prestižą, klausosi, ką sako tėvai, ir tada, patekę į kažkokią organizaciją, laukia, kol jiems kažkas nubraižys karjeros laiptus, suteiks karjeros galimybes. Jeigu jų lūkesčiai nesutampa su organizacijos lūkesčiais – prasideda depresija.

Kokie tie pirmieji žingsniai norint susiplanuoti sėkmingą karjerą?

Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas aš esu ir ką galiu daryti, kokie mano įgūdžiai geriausi. Kas, kad aš baigiau psichologiją, ekonomiką ar teisę, reikia labai konkrečiai įvertinti save – ar galiu parašyti kokį darbą, ar galiu vadovauti, ar užtenka man konkrečių žinių ir pan. Reikia sudaryti labai aiškų savo įgūdžių paketą.

Svarbu išsiaiškinti, kokios yra mano vertybės – ar man svarbiausia pinigai, ar prestižas, ar man reikia daug laisvalaikio, ar man svarbi šeima ir t. t. Tada vertėtų pabandyti įsivaizduoti savo gyvenimą po penkerių, po dešimties metų – nusibrėžti savo gyvenimo viziją.

Labai svarbu suprasti ir išorinę aplinką – kuo daugiau turėti žinių apie visuomenės raidos tendencijas, numatyti, kokių įgūdžių ateityje reikės, kokie yra organizacijų valdymo būdai, kokie apskritai yra darbai ir pan.

Beje, viso to galima išmokti – VU Karjeros centras kaip tik dabar vykdo registraciją į karjeros valdymo kompetencijų mokymus. O tada lieka priimti sprendimą ir ieškoti tokio darbo.

Būtų labai paprasta, jei jaunas žmogus išsirinktų, kur nori dirbti, nueitų ten ir gautų darbą, tačiau dažniausiai viskas yra kur kas sudėtingiau...

Tai yra klaida. Tuo lietuvaičiai skiriasi nuo užsieniečių. Jeigu žmogus žino, kur jis nori dirbti – mušasi ir visokiais būdais turi to siekti. Lietuvaičiai dažnai surašo standartinį savo CV ir tikisi, kad juos pakvies. Reikia išnaudoti visus šaltinius –iš pažįstamų kuo daugiau sužinoti apie organizaciją, paskambinti ir pasiteirauti pačių organizacijos atstovų, o tada rašant būtina labai aiškiai orientuotis būtent į tą organizaciją, paaiškinti, ką gali jai pasiūlyti.

Tai lietuviams trūksta atkaklumo?

Jeigu žinau, ko noriu – paprastai esu atkalus ir stengiuosi. Reikia turėti stuburą.

Dar kiekvienam reikėtų prisiminti, kad karjera yra asmeninis žmogaus reikalas, ir todėl jis neturėtų prisirišti prie kažkokios organizacijos. Organizacija jam yra vieta, kur jis gali ir nori save realizuoti. Tačiau jeigu jis praaugo organizaciją, turi ieškoti kitos, kur galėtų toliau tobulėti.

Tikriausiai žmonės, norėdami išsaugoti stabilumą, nesiryžta drastiškai keisti darbovietės?

Dalis žmonių iš tiesų nori stabilumo, todėl jiems geriau mažesnis atlyginimas, bet ramus gyvenimas, 17 val. išeiti namo. Galimas ir toks variantas, tačiau keičiantis pasauliui tokių organizacijų, kur reikia ramių žmonių, lieka vis mažiau.

Mes dar bijome vienu metu dirbti skirtingus darbus. Aš, pavyzdžiui, galiu kelias valandas dirbti vienoje organizacijoje, tada turėti dar kokį papildomą projektą, ir dar kelias valandas darbuotis kažkur kitur. Taip galima susidėlioti savo karjerą iš įvairių darbų.

Ar dirbant kelis darbus vienu metu negresia nekokybiškas išsibarstymas?

Kodėl? Kaip tik tai gali būti labai gera specializacija. Aš, pavyzdžiui, kažkurioje srityje esu labai stiprus ir žinau, kad organizacijoje negaliu viso darbo laiko skirti tai veiklai, nes to nereikia ir organizacijai. Todėl savo darbą parduodu skirtingoms organizacijoms.

Dažnai karjeros krypties pasirinkimą lemia finansinės priežastys. Pavyzdžiui, galbūt žmogus norėtų būti mokytojas, tačiau stoja į teisę, nes tai gali užtikrinti didesnes pajamas.

Tačiau jis gali būti toks mokytojas iš vidaus, kad visi jį labai vertins. Pas jį eis visi mokiniai mokytis papildomai. Taigi toks žmogus ne tik jaus didžiulį malonumą dirbdamas, tačiau galės gauti ir nemažą uždarbį. Be to, dabar nebelieka labai apribotų profesijų – galima dalyvauti visokiuose projektuose, eiti mokyti suaugusiuosius – rasti daug sričių, kur gali dar save realizuoti.

Svarbiausias kriterijus yra žmogaus savijauta. Jeigu aš to noriu, turiu vidinę motyvaciją, manęs nespaudžia aplinka, kažkoks socialinis prestižas, tada jaučiamas ir pasitenkinimas darbu, karjeros kelias yra daug lengvesnis ir įdomesnis.

Negalima sakyti, kad tarptautinės kompanijos direktoriaus karjera yra geresnė nei kokio paprasto įmonės darbuotojo. Žmogus gali dirbti išoriškai nereikšmingą darbą, tačiau būti labai geras specialistas, jaustis laimingas, kad dirba tokį darbą. Juk ne veltui sakoma: susirask mėgstamą darbą, ir visas gyvenimas bus laisvalaikis. Svarbiausia, kad degtum iš vidaus.

www.alfa.lt