Konkurencija iš arčiau

Darnus ir veiklus kolektyvas, gerai dirbęs praeitą pusmetį, palaipsniui “prisnūdo”, arba “užmigo ant laurų”. Tai - pasiekto tikslo jausmas, o jeigu dar buvo ir sunkiai dirbta – norisi poilsio. Dauguma vadovų, susidūrę su tokia situacija, imasi racionalaus sprendimo – konkurencijos skatinimo. Tai galima padaryti įvairiomis priemonėmis – sugalvoti naujus konkursus, prizus ar kitus paskatinimus. Dauguma darbuotojų pakankamai greitai “nubunda” ir, vėl imasi aktyviai dirbti.
Tad kodėl yra teigiama, kad konkurencija – žalinga? O Džonas Raskinas sako negi taip: “Vadovavimas ir bendradarbiavimas visais atžvilgiais yra gyvenimo taisyklės; anarchija ir konkurencija – mirties taisyklės”?
Jei sutikti su tuo, kad konkurencija žalinga, kaip tada paaiškinti rinkos dėsnius? Gal tada nekonkuruokime ir gyvenime “sovietiškai” – visiems visko po lygiai?
Jei ne konkurencija, tai kaip “pažadinti” darbuotojus iš snaudulio?
Pažvelkime į konkurenciją iš arčiau.

Kaip gimsta noras konkuruoti

Jei manysime, kad kilome iš žmogbeždžionių, mums turėtų galioti pagrindiniai gyvūnijos įstatymai. Tad sugebėjimas konkuruoti turėtų būti tiesiog privaloma sąlyga išgyventi ir tęsti savo giminę. Tačiau, kadangi nesu žmogbeždžionių teorijos gerbėja, negaliu sutikti, kad žmonių visuomenėje pagrindinis tikslas – išgyventi. Žymus psichologas A.Adleris, Z.Froido oponentas, teigė - pagrindinis kiekvieno žmogaus tikslas – rasti savo vietą tarp kitų ir būti reikalingu. Tai – sugebėjimas būti unikaliu ir savo unikalumu prisidėti prie bendrų tikslų. Tam konkurencija visai nereikalinga.
Na, nebent būtinai sieki rasti tą vietą, kurią anksčiau tavęs jau rado kitas...

Jei konkurencija nėra prigimtinis žmogaus siekis ar poreikis, kodėl ji taip veikia daugumą žmonių?

Ar nustebsite sužinoję, kad konkurencija deja, veikia ne visus?
Yra žmonių, kurie nejaučia jokio konkurencijos spaudimo. Ar konkurencija yra, ar nėra, jiems tas pats. Jei jie norės konkretaus prizo ar paskatinimo, jie jo sieks, tačiau jei matys, kad prizo siekia visi, jie pasitrauks iš kovos ir tą patį prizą pasidovanos sau patys. Šie žmonės arba bus siekiantys, aktyvūs, arba ramūs, santūrūs.Tačiau konkurencija jų tikrai nepažadins, o jos nebuvimas – neužmigdys. Jie tarytum visai nepriklausomi nuo taip gerai kitus veikiančio metodo.

Norite sužinoti, kas šie žmonės? O gal panašiai jaučiatės jūs?
Jei savo tėvų šeimoje augote vienas, yra didžiulė tikimybė, kad jūs ir esate tas žmogus, kuriam konkurencija “nė motais”. Vienas šeimoje augęs vaikas neturėjo su kuo konkuruoti, tad jam šis klausimas taip ir netapo aktualus.

Paklausinėkite keletą savo pažįstamų, kurie šeimoje augo vieni, pastebėkite darbuotojus, kurie neturėjo brolių ar seserų. Dauguma jų siekia savo tikslų todėl, kad nori jų siekti, o ne dėl to, kad nori pasiekti daugiau, nei kiti. Daugiau ar mažiau nei kiti – jiems tai nesvarbu. Šių žmonių pasiekimai priklauso tik nuo vidinės motyvacijos, ne nuo išorės spaudimo.

Konkurencija – neatsiejama gyvenimo dalis

Kita dalis žmonių konkurenciją pažįsta gerai, nes jau nuo mažų dienų jiems teko dalintis, konkuruoti ir kaip tuose gamtos įstatymuose - kovoti už būvį. Šiuos žmonės konkurencija supa nuolatos ir jie nuolatos ją jaučia.

“Bėk kiek įkabindamas”

Savo tėvų šeimoje buvote vyriausias vaikas? Vadinasi konkurenciją pažįstate gerai. Tačiau jos nemėgstate. Vyriausias vaikas šeimoje mažiau ar daugiau metų gyveno vienintelio vaiko gyvenimą. Turėjo tai, ką sugebėdavo pasiekti ar “išsimušti” iš savo tėvų. Tikėtina, kad lygiai taip pat jie būtų jautęsi užaugę – džiaugęsi tuo, kiek sugeba patys pasiekti. Bet! Šią palaimą sudrumstė atsiradęs konkurentas ar konkurentai – didžioji gyvenimo neteisybė. Kaip gali džiaugtis savo pasiekimais, jei nuolat jauti, kad neturi laiko atsipalaiduoti, nes konkurentas ims ir pralenks? Dauguma užaugusių vyriausiųjų vaikų niekaip negali atsikratyti vidinės įtampos, liepiančios jiems būti patiems pačiausiems, pirmiems pirmiausiems. Vienu žodžiu – geriausiems iš visų. Tai išskirtinumo, unikalumo pozicija, kurią jie surado dar būdami vaikais, ir kuri jiems atrodo priimtiniausia.

Vyriausiųjų vaikų pozicija galėtų būti apibūdinama metafora: “tai bėgimas lenktynių takelyje, kai esi pirmas, skuodi kiek įmanydamas, bet niekaip negali atsikratyti jausmo, kad kažkas tau šnopuoja į nugarą”.
Jausdami “kito šnopavimą į nugarą” pirmieji lekia kiek įmanydami. Statistikos duomenys rodo, kad vyriausiųjų vaikų pasiekimai – aukščiausi. Daugybė astronautų, lėktuvų pilotų ir įvairių sričių lyderių – vyriausieji vaikai. Jie tarytum stengiasi atsikratyti besivejančio, tad bėga kiek įmanydami ir siekia tikrai toli... Vienas iš dažniausiai juos jungiančių bruožų – tobulumo siekimas.
Atpažįstate save? O gal savo darbuotojus?

Taip, tokius žmones konkurencija skatina judėti, tačiau kuo aukštesnė konkurencija, tuo stresas, kurį patiria šie žmonės – stipresnis. Sukeldami konkurenciją jūs nejučia sukuriate aukščiausio streso situacijas, kurios grėsmingos jų sveikatai, o tai reiškia – produktyvumui.
Jei šiems žmonėms padėsite rasti tokią darbo vietą, kurioje nėra “besivejančių”, jie ir taip daug pasieks, nes net jei konkurencijos nėra, jie jaučia poreikį siekti tobulybės. Dauguma vyriausių vaikų tarytum nešiojasi su savimi įsakymą sau: “neatsipalaiduok, nes būsi pralenktas”.

“Šnopuojantys į nugarą”

Jūs buvote antrasis ar vidurinysis vaikas šeimoje? Vadinasi konkurencija – jūsų gyvenimo variklis. Ar susimąstėte, kad visada dirbate geriau, pasiekiate daugiau, kai turite tikslą aplenkti kitus? Taip, žinau, kad pernelyg aukšta konkurencija Jus žlugdo ar sukelia norą pasitraukti.

Antrieji vaikai kelia sau panašų tikslą kaip ir pirmieji – būti geriausiais. Tačiau jei esate antrasis vaikas, gerai žinote, kad būti geriausiu Jums reiškia aplenkti kitus, o tai reiškia, kad tam, jog galėtumėte parodyti, kaip greitai sugebate progresuoti, turite pradėti nuo buvimo ne pirmu, ne geriausiu, ne tobuliausiu.

Ar pastebite pirmojo ir antrojo vaiko skirtumus? Pirmasis stengiasi niekada neužleisti geriausių pozicijų, o antrajam buvimas netobulu yra tiesiog neišvengiama starto pozicija. Argi galėtum pajausti nugalėtojo jausmą, jei jau iš karto buvai pirmas – antrajam vaikui taip konkuruoti neįdomu.

Jei esate antrasis vaikas, labai anksti supratote, jog gyvenimas – tai kova už būvį. Jei nekovosi, niekas geresnio kąsnio nepasiūlys – jį “praris” pirmasis.

Turbūt prisimenate, kad daug ką išmokote anksčiau, nei jūsų brolis ar sesuo? Užaugę tokie vaikai, jauni žmonės kolektyve gali tiesiog “žibėti” savo pasiekimais. Šiems žmonėms svarbiausia – jausti, matyti, žinoti, kad jie sugeba tobulėti greičiau, nei kiti. Siekdami karjeros, jie orientuojasi į pagrindinį tikslą – pranokti kitus. Dažniausiai tai ryžtingi ir aktyvūs žmonės, kurie nenustygsta vietoj ir retai “užmiega ant laurų”, nes niekada nepasiekia savo svajonės – pranokti visus ir visose srityse.
Jei stiprinsite konkurenciją šiems žmonėms, jie bus linkę pasitraukti, persiorientuoti į kitas sritis, išeiti. Rečiau jie bėgs kiek įkabindami, dažniau jie keis bėgimo kryptį.

Šie žmonės ne tiek jaučia nuolatinę konkurenciją, kiek nuolatinį poreikį konkuruoti. Jiems svarbu pralenkti. Tad jei rasite, kokiais naujoviškais būdais jie gali išsiskirti, padėsite jiems siekti aukščiausių rezultatų.

“Aš niekur neskubu, nes ir taip esu nuostabus”

Yra dar viena grupė – jauniausieji vaikai, dažnai vaikystėje vadinti “pagrandukais”. Kaip jiems sekasi konkuruoti? Tiesą sakant pati konkurencija jiems nelabai įdomi. Stipriausias jų bruožas – sugebėti patraukti dėmesį. Paprastai šie žmonės konkuruoja neįprastais, netikėtais metodais, ir visų nuostabai dažnai laimi. Rečiau šie žmonės siekia būti geriausiais, daug dažniau – išskirtiniais. Neretai jiems tai pavyksta gana sklandžiai. Svarbiausia šiems žmonėms – ne siekti žvaigždžių, bet žibėti patiems. Tad radę jiems vietą, kur jie ir jų pasiekimai labai pastebimi, padėsite jiems save realizuoti ir siekti rezultatų.

Vaikystės “spąstai”

Norime, ar nenorime to pripažinti, tačiau mūsų asmenybės pagrindas susiformavo dar vaikystėje, dažniausiai tuo metu, kai dar negalėjom numatyti, kokių bruožų ir įsitikinimų mums labiausiai prisireiks suaugusiems. Tačiau nėra ir taip, jog esame apriboti vaikystėje sudarytų schemų ir negalime iš jų išsivaduoti. Suaugę žmonės gali pasirinkti, kaip jiems elgtis ir kuo tikėti. Tai – sąmoningoji mūsų gyvenimo dalis. Tačiau sutikite, be šios, yra ir kita gyvenimo dalis, kurios mes negalime paaiškinti ar racionaliai pagrįsti. Štai apie šią dalį ir kalbame, bandydami suprasti, kodėl ne visi aplinkiniai pasaulį mato taip pat, kaip mes ir į konkurenciją žiūri kitaip.

Skaudžios pamokos

Taigi, jūsų kolektyve yra dalis žmonių, kuriems konkurencija – neįdomi, kita dalis žmonių, kuriuos konkurencija skatina judėti, tačiau tik tuomet, jei ji neperžengia ribų.

Jei konkurencija vyriausiam vaikui bus pernelyg aukšta, arba jis pasijaus pralaimėjęs, galite pamiršti, kad turėjote nuostabų darbuotoją. Jis staiga ir ženkliai praras produktyvumą, taps emociškai nestabilus, sunkiai save suvaldantis arba susirgs depresija. Antrieji vaikai, pajutę pernelyg aukštą konkurenciją praras interesą konkuruoti ir persiorientuos į kitas veiklas ar sritis, gali būti, kad į kitą kompaniją... Tad skatindami konkurencija vaikštote peilio ašmenimis. Atsargiai, galite prarasti geriausius savo darbuotojus!

Be to, kuo aukštesnė konkurencija bus tarp jūsų darbuotojų, tuo labiau jie bus linkę vieni kitiems kenkti – neperduos arba blokuos informaciją, darbus ar užduotis. O tai tikrai ženkliai įtakos jau ne vieno žmogaus, o visos įmonės rezultatus.

Žinoma, kad konkursai ir prizai skatina dirbti ir pasitempti. Nebūtina pulti į kitą kraštutinumą ir viską, ką naudojote iki šiandienos, pamiršti. Tačiau visos akcijos, kurios skatina konkurenciją turi būti gerai pamatuotos ir jokiu būdu netapti pagrindiniu motyvacijos skatinimo principu.

Kiekvienam po žvaigždę

Kaip skatinti darbuotojus siekti žvaigždžių nekonkuruojant tarpusavyje? Tai galima padaryti, tačiau tam reikės skirti daugiau pastangų. Tiesa, kad tikroji demokratija – daug sudėtingesnė ir daug daugiau energijos reikalaujanti, nei paprasta autokratija ar anarchija. Jei padėsite kiekvienam darbuotojui siekti savo žvaigždės – jie “nemiegos ant laurų”, judės į priekį ir bus maksimaliai produktyvūs. Pastebėti kiekvieno darbuotojo pasiekimus ir parodyti jų asmeninę pažangą padeda darbo vertinimo sistemos.

Nenustebkite, kad net jeigu atrasite būdą, kaip padėti kiekvienam darbuotojui jaustis unikaliu ir tobulėti, jie vis tiek konkuruos - jie bandys savo žvaigždę pasiekti anksčiau, nei kiti.

Kad konkurencija netaptų per aukšta:

• Nelyginkite darbuotojų ir jų pasiekimų tarpusavyje.
• Nesivelkite į darbuotojų tarpusavio ginčus, nepriimkite arbitro vaidmens.
• Neišskirkite ir neprivilegijuokite nei vienos iš darbuotojų grupių.
• Tikslus kelkite visam kolektyvui: “Būti geriausiais Lietuvoje”; “Būti geriausiais šioje srityje” ir t.t.
• Skirkite paskatinimus ar apdovanojimus visam kolektyvui.

Jei nugalėti sieks visas kolektyvas ar skyrius, streso lygis išsisklaidys, o rezultatai nustebins ir jus ir darbuotojus. Tik nepamirškite kartu su jais pasidžiaugti rezultatais!

Įdomumo dėlei užsiminsiu, kaip tas pačias konkurencijos tendencijas galima stebėti tarp įmonių.

Įmonė, kuri gyvavo ar gyvuoja be konkurencijos ilgus metus primena vieno vaiko poziciją – ji gauna tai, ko nori. Kai po ilgų gyvavimo metų atsiranda konkurentų, ši dar ilgai į juos nekreipia dėmesio ir tam tikra prasme ignoruoja poreikį konkuruoti, kol jaunieji konkurentai priveda vos ne iki bankroto...

Pirmoji įsteigta įmonė dažnai elgiasi kaip pirmasis vaikas – dažniausiai yra lyderė tarp savo konkurentų ir stengiasi išlaikyti lyderio pozicijas. Šiek tiek vėliau įsteigtos įmonės – didžiausias konkurentas pirmajai. Visų šių įmonių konkurencijos objektas – tas pats, jų produktai, paslaugos ir naujovės labai panašūs. Pirmosios įmonės savo reklaminiuose šūkiuose dažniau mini žodžius “pirmasis”, “lyderis”, “geriausias”. Antrosios įmonės dažniau pabrėžia “sparčiausias”, “greičiausias”, “efektyviausias” ir pan.
Po daugelio metų įsteigtų įmonių šūkiuose dažniau atrasite žodžių “unikalus”, “išskirtinis”.

Nėra dėsnių, kuriems pavaldūs visi, tačiau sutikite, tendencijos egzistuoja. Pažvelkite į savo kolektyvą kitomis akimis, atkreipkite dėmesį į santykių dinamiką, pastebėkite, kaip ji kinta priklausomai nuo to, kurie darbuotojai pradėjo dirbti anksčiau ir kurie atėjo daug vėliau. Pradėsite pastebėti daugiau, o tai reiškia – įgijote dar vieną vertingą įgūdį, kuris neabejotinai jums padės tapti dar geresniu vadovu, ar darbuotoju.

www.zebra.lt