Grožis, kaip ginklas

Pakalbėkime apie grožį, kaip ginklą, – moterišką kozirį darbe, derybose, versle. Kaip jis veikia? Savaime aišku tai, kad juo naudojamasi. Kas juo naudojasi? Kaip tai veikia vyrus ir koks jų požiūris į „moteris-lėles“, tiesiančias jiems ranką derybose? Ar tas nejučia atsirandantis flirto elementas (ar gali vyras neflirtuoti su gražia moterimi, tiksliau, neatsakyti tuo pačiu?) nepagreitina atsakymo „taip“?

Neveltui sakoma, kad pasaulyje vyksta lyčių kova. Jei jos nebūtų, nesakytume, kad grožis – tai ginklas. Arba kad moteris ir vyras vienas kito atžvilgiu naudoja tam tikrą taktiką. Nes ginklai ir taktika – tai karinė terminologija. Tai jums ne gėlytės ir ne vaikščiojimai prie fontano. Kova – tai kova.

Žinoma, jei verslo derybose, darbindamasi arba dalykiškai bendraudama kolektyve moteris sutinka kitą moterį, ši kova būna giliai paslėpta. Bet ji yra ir dažniausiai kyla dėl konkurencijos. Tiesa, ne visuomet moteris konkuruoja, o tuomet, kai giliai viduje savimi nepasitiki. Tuomet ji dažniau agresyviai reaguoja į kitas moteris. Žinoma, posakis „barasi lyg turgaus bobos“ kilo tik atvirai moterų kovai nusakyti.

Šiuolaikiniuose biuruose agresija tampa subtilesnė. Greitai pastebėjusi ir įvertinusi konkurentę, savimi nepasitikinti moteris pasitelkia šaltumą, ledinę šypseną savo santykiams paslėpti, tačiau duoda valią intonacijai ir žvilgsniui. Tai užmušanti intonacija ir pagiežingas žvilgsnis, lengva ironiška šypsena ir menkinanti mimika, reiškianti „pamanyk, ką tu apie save galvoji“. Jei moteris savimi pasitiki, jos konkurencija silpnėja, ir ji tampa draugiškesnė kitos moters atžvilgiu – draugiškesnė negu vyras kito vyro atžvilgiu. Atsiradusi simpatija šių moterų bendravimą daro itin harmoningą ir gražų. Čia nereikia manipuliuoti konkurente, ir atsiranda galimybė nuoširdžiai kalbėtis. O jei moteris derasi su vyru?

Atmeskime atvejus, kai studentė eina laikyti egzaminą pas vyrą dėstytoją, segėdama labai trumpą sijoną. Arba kai besidarbinanti moteris gundančiai elgiasi su vyru darbdaviu. Čia viskas pateisinama: padėtys yra nelygios ir kovai reikalingas stiprus ginklas. Imkime situaciją, kai moteris susitinka su lygiaverčiu vyru ir tarp jų vyksta derybos. Kaip moteris naudoja savo grožį? Ir ar ji gali jo nenaudoti?

Atsakymas: negali tol, kol siekia patikti, paveikti, padaryti įspūdį. O siekia ji visuomet, tik nesąmoningai, pusiau sąmoningai ir tik retais atvejais visiškai sąmoningai. Kai mes sakome „moteris gundo“, gink Dieve, neturime omenyje „nori to vyro“, „geidžia to vyro“ ar „grubiai koketuoja“, „siekia suvilioti“. Tiesiog jei moteris gali pasakyti „aš esu moteris“, tuomet ji turi susitaikyti su tuo, kad:

Kalbėdama su mažai pažįstamais, bet reikšmingais vyrais, ji žiūrės jiems į akis;
Vilkėdama sijoną, užsidės koją ant kojos ir iki tam tikro laipsnio apnuogins vieną šlaunį;
Jei apnuogins labiau negu reikia, automatiškai patrauks sijoną žemyn;
Nusijuoks garsiau negu tuomet, kai vyriškio šalia nėra;
Kartais taisysis plaukus;
Eidama kiek labiau linguos klubais.

Taigi moters kūno kalba ir elgsena, o visai ne jos valia ir netgi ne sąmonė įjungia šį moterišką siekimą „patikti“, „atkreipti į save dėmesį“... Ir ženklas, kad tai vyksta, – moters įtampa. Taip, pagaliau atsidūrusi draugių kompanijoje arba būdama viena, ši moteris atsipalaiduoja ir pasako sau: „Kažkaip be vyrų lengviau... Laisviau be jų jaučiuosi.“ Vadinasi, su jais buvo įtampa, nes moteris, sąmoningai to nenorėdama, siekė patikti.

Siekė tol, kol nebereikia patikti arba kol neįvyksta jos galvoje lūžis ir ji netampa visiškai abejinga daromam įspūdžiui. Kas atsitinka tuomet? Ar ji virsta „nemoteriška“ ir praranda savęs, kaip moters, suvokimą?

Ne, ji lieka moteris, bet ne ta, kur nori patikti, o spontaniška moteris. Visai ne mielas angeliukas. Ir, gink Dieve, ne lėlė. O, pavyzdžiui, tokia įvairi, kokia aprašyta knygoje „Bėganti su vilkais“. Ji negali būti spontaniška derybų metu, nes ten susirinko ne vilkai, o stipresni už vilkus – liūtai. Arba klastingos hienos. O gal tiesiog raguočiai. Bet jų daug, o ragai stiprūs. Jei jai rūpi derybų rezultatas, ji turi įsitemti ir tapti gudresnė. Bet net jei ir nerūpėtų, ji vis tiek kartais įsitempia. Todėl, kad:

› Gundantis elgesys atsirado žymiai anksčiau už žmogiškąją sąmonę – visi skirtingų lyčių gyviai per pirmąjį susitikimą automatiškai įjungia programą „žiūrėk: mes ir tu – skirtingų lyčių“;
› Gundantis elgesys greičiau veda į tai, kad vyras-partneris pasakys jai „taip“;
› Gundantis elgesys palaiko moteris savigarbą: „aš patinku“ – tai greitas nežodinis signalas, kurį moteris skaito vyro akyse, ir tai kelia jos pasitikėjimą savimi.

Ar gali vyras nereaguoti į moters kūno ženklus? Ne, jis visuomet reaguoja. Ir reaguojančio vyro sąmonė to dažnai nepastebi. O jei pastebi, vyras gali paradoksaliai įjungti gynybą nuo moters vilionių: „Ar tik nebando ji manęs paveikti savo žavesiu?“ „Tegu nemano, kad aš pakibsiu ant jos balselio ir figūros! Aš tvirtai laikysiuosi savo linijos!“ „Rado, ką atsiųsti deryboms! Jie mano, kad mane galima paveikti atsiuntus gražuolę!“

Vyro sąmonė ginasi. Ir tegu sau ginasi. Vyrui vis tiek norėsis pasakyti „taip“ grožiui ir geismui. Ir jam atrodo, kad jis sako „taip“ verslo pasiūlymui. Tol, kol tiki, kad yra vyras. Nes tuomet, kai jis tuo tiki, jo elgsena, reakcijos ir įsitikinimai, jo kūno kalba patys atsako moteriai „taip“. Ir protingas vyras tiesiog tai pripažįsta. Ir garbingai pasiduoda moteriai. Nes dar negimė žmogus, neturintis pasąmonės.

Todėl Džeimsą Bondą ir toliau gundys fatališkos gražuolės. Todėl deryboms ir lėktuvų stiuardesėms ir toliau bus renkamos gražuolės. Tol, kol moterys nepamirš, kad jos moterys, o vyrai nepamirš, kad jie vyrai. Galbūt kai ateis uniseksų – trečiosios lyties – era, gundymas derybose atkris savaime. Bet tikėkimės, kad ši era ateis negreitai.

Olegas Lapinas, DELFI.lt