O.Lapinas. Naujoko sindromas

Štai ateina į rimtą firmą darbuotojas. Ir pradeda dirbti. Dirba jis, žinoma, labai daug ir labai gerai. Ir laikosi savo pareigų ribų. Tačiau praeina savaitė, praeina antra, ir pastebi naujas darbuotojas, kad jis jau seniai dirba tris kartus daugiau, nei reikalauja jo pareigos.

Kad senesnieji darbuotojai numeta ant jo pečių vis daugiau ir daugiau savo darbų. Kad tenka jam dirbti už tuos, kurie suserga ir išvyksta į komandiruotes. Kad jo vadovas, pats apimtas streso, sukelia stresą ir jam. Tai atrodo taip:

Vadovas duoda chaotiškus, prieštaringus nurodymus; Vadovas tai rodo savo nekompetenciją, tai ima pamokslauti; Vadovas atranda daug trūkumų darbe ir irzliu tonu priekaištauja; Vadovas linkęs „nusodinti”, tačiau iš kart po to ima siekti draugystės ir supratimo; Vadovas kartais elgiasi tarsi mažas vaikas, tačiau nepripažįsta savo klaidų.

Dėl viso to naujokas išgyvena aibę nemalonių jausmų - nuo pykčio iki nevilties, nuo suirzimo iki pasimetimo. Ir visa, ko jis mokėsi, apie ką svajojo ir kam save ruošė, atsiduria tarpasmeninių santykių su vadovu plotmėje.

Šie santykiai – tokie pat paslaptingi, kaip ir santykiai tarp tėvų ir vaiko, tarp mokytojo ir mokinio, tarp lyderio ir pasekėjo. Juose galime rasti ir psichologinį, ir metapsichologinį lygį. Psichologinis lygmuo - tai jausmai. Iš jų mes pakalbėsime apie tuos, kurie tarpusavyje konfliktuoja: tai baimė ir pyktis.

Naujokas bijo pasirodyti nevertas naujos vietos, tačiau jį labai piktina vadovo elgesys. Jei ne baimė, jis išreikštų savo pyktį tiesiogiai:

- Aš nepasirašiau dirbti už visus nesančius darbuotojus!
- Aš negaunu atlygio už viršvalandžius!
- Aš neprivalau vykdyti jūsų absurdiškų nurodymų!
- Ir išvis jūs ne tiek žinot, kad man nurodinėtumėte!

Tačiau iš baimės prarasti vietą ar reputaciją jis nieko panašaus vadovui nesako, o tyliai kenčia. Jis grįžta namo įsitempęs, o jei turi artimų žmonių, tai išsikrauna ant jų. Tokiu būdu iš pažeminto vaiko vaidmens jis bando greitu keliu peršokti į visagalio milžino vaidmenį. Dėl to jam reikia skubiai ką nors užpulti ir pažeminti. Tam tinka sutuoktinis, vaikas, tėvas, naminis gyvūnas, per lėtai priekyje važiuojantis vairuotojas. Žinoma, nebūtinai. Lankantys kovinius menus, pavyzdžiui, tokiomis dienomis ypač stipriai daužo bokso kriaušę.

Baimė, atsirandanti šalia vadovo, dalijasi į dvi dalis:

Baimę pasikeisti;
Baimę prarasti pagarbą, t.y. nepatikti.

Pasikeisti bijo tas, kuris įprato dėvėti korektiško, racionalaus, mandagaus ir paklusnaus žmogaus kaukes. Viduje kylantis pyktis gali nuplėšti nuo veido šias kaukes, dėl to gali kilti nerimas. O perspektyvoje - nerimas kaip problema, t.y. nerimo neurozė.

Prarasti pagarbą bijo tie naujokai, kuriuos vadovas įpareigojo dideliu pasitikėjimu ir posakiu: „Mes daug iš tavęs tikimės”. Tuomet labai baisu pasiduoti, pripažinti savo silpnumą, jėgų stoką. Viduje kylantis nuovargis veda į išsekimą - neurasteniją.

Išspręsti šį konfliktą tarp baimės ir pykčio galima įvairiai. Pavyzdžiui, galima ir toliau iškrauti pyktį kitur, tarkime, sporto salėje. O baimę galima paversti silpnesne jos forma - susirūpinimu, prisiminus, kad vadovas tiesiog isterikuoja, nerimauja ir pats ieško pagalbos.

O jei pereiti į aukštesnį, taip vadinamą metapsichologinį lygmenį? Tada santykiai su vadovu įgyja kitą prasmę. Tai reiškia, kad požiūris į naują darbą pavirsta filosofiniu požiūriu „iš paukščio skrydžio”. Tuomet buvimas darbe iš pareigos virsta žygdarbiu. Vadovas virsta mitologine Slibino, Didžiojo Priešo figūra. Arba Didžiuoju Mokytoju, kurį atsiuntė Dangus, kad jus išbandytų ar leistų jums kažko išmokti.

Psichologines žinias pakeičia išmintis, o modernus vadovo kabinetas tampa Inkvizitoriaus kamera, kur išbandomas jūsų tikėjimas. Atsiranda solidarumo jausmas su tokiomis žinomomis figūromis, kaip Savanorola, Džordanas Bruno ir nuteistas Galilėjus. Viskas įgyja iškilmingą istorinę prasmę. Vaizduotėje vadovą galima paversti bjauriu nykštuku iš pasakos arba ragana iš namuko ant vištos kojelės. Beje, pasakos dažniausiai baigiasi gerai. Tai suteikia vilties.

Tarp kitko, toks požiūris - patikimas vaistas nuo neurastenijos ir nerimo neurozės. Šios dvi būsenos kaip ugnies bijo vieno dalyko: kūrybos. Todėl palinkėkime naujokams šio stebuklingo sugebėjimo kurti ir priminkime: mes esame šioje Žemėje ne tam, kad dirbtumėme. Mes dirbame tik tam, kad galėtumėme čia būti daugmaž komfortiškomis sąlygomis. O kam čia būti, kam mes čia esame - čia jau didžioji gyvenimo paslaptis. Prieš šią paslaptį mes visi - amžinieji naujokai šioje planetoje.

www.delfi.lt