Nekritikuosi - nevažiuosi?

Sakoma, jog kritika – pažangos variklis, kad be jos darbas nė iš vietos, o žmogus lyg be veidrodžio. Tačiau dažnai kritikuojama neįvertinant kritikuojamojo galimybių teisingai kritiką suvokti. Štai tada ir pakvimpa konfliktais...

Dažname darbo kolektyve šventai tikima, jog nekritikuosi – nevažiuosi, t.y. tokiu būdu siekiama geresnės darbo kokybės ar racionalesnio darbo organizavimo. Ugninės kritikos strėlės lekia vadovo, blogo darbo organizavimo simbolio, pusėn. Deja, mūsų vadovų sugebėjimas spręsti iškilusius konfliktus dažnai būna nepakankamas. Kritikuojamas vadovaujantysis darbuotojas pyksta, imasi griežtų ir neapgalvotų atsakomųjų priemonių ir taip užverda nesantaikos katilai, kuriuose verda tiek kaltasis, tiek niekuo dėtas.

Tad kas yra kritika ir kaip į ją reaguoti?

Pirmiausia būtina išmokti teisingai ją analizuoti ir vertinti. Štai keletas tipiškų kritikos motyvų ir formų, provokuojančių nesutarimus ir pyktį.

Kritika kaip asmeninių sąskaitų suvedimas. Tai labai subtilus elgesio tipas, kuriuo kritikuojantysis siekia užmaskuoti savo tikruosius ketinimus. Jo tikrasis tikslas – kuo juodesne spalva nutapyti kritikuojamąjį: pabrėžti jo nekompetentingumą, menkumą, prikišamai parodyti silpnybes ar klaidas. Tokiu būdu yra provokuojamas užpultojo žmogaus susierzinimas ir agresyvumas, kurie dezorganizuoja jo veiklą, skatina neapgalvotus veiksmus. Taip žmogus tarsi ir pateikia save tokį, kokį jį ir siekė kitiems parodyti kritikuojantysis.

Šiuo atveju atsakas į kritiką turėtų būti ne emocijos ar bandymai pasiteisinti (jūsų priešininkas sąmoningai jų „negirdės“), o apgalvoti argumentai, skirti kitiems kolektyvo nariams. Atminkite – šioje situacijoje jums gali pagelbėti tik aplinkinių parama. Tik nepersistenkite bandydami ją įgyti, nes pernelyg aktyviai įtikinėjant kolegas, jog esate teisus, galite sukelti priešingą efektą.

Kontroliuojanti kritika. Dar kitaip ją būtų galima pavadinti gynybine kritika. Jos tikslas – į dienos šviesą išvilkti kolektyvo nariams įkyrėjusį „kritiką“. Taip gali būti reaguojama ir į nelankstaus, nediplomatiško vadovo pastabas.

Šiuo atveju veiksmingiausias būdas išvengti neproduktyvaus konflikto – parodyti kritikuojančiam asmeniui šiek tiek daugiau dėmesio, jį nuraminti ir taip padidinti jo saugumą.

Kritika, kurios tikslas – padėti bendram reikalui. Čia slypintys geri ketinimai neretai dėl kritikuojančio asmenybės savybių ar žemo kultūros lygio dingsta po šiurkštumo, triukšmingumo išraiška.

Tokiu atveju svarbu sustabdyti emocijų protrūkį, reaguoti tik į kritikoje slypintį racionalųjį grūdą. Jei jis bus apčiuoptas, išnyks ir konfliktinė situacija.

Kritika „štai koks aš didvyris“. Pasitaiko žmonių, kurie dėl savo nevisavertiškumo, dvasinės darnos stokos ar asmenybės nebrandumo yra linkę visur kritikuoti kitus, tik taip rasdami būdą ar galimybę pademonstruoti savo žinias, sugebėjimus, reikšmingumą. Tai silpnųjų būdas, slepiamas po aštriadante kauke.

Išeitis šiuo atveju paprasta – nereaguoti, nes taip atimsite iš jo malonumą demonstruoti jums savo pseudopranašumą.

„Emocinės įkrovos“ kritika. Būna tokių asmenų, kuriems gyvenimas atrodo lyg košė be druskos, jei jie neturi progos „pasikalbėti ir išsiaiškinti“ su kuo nors. Paprastai jis kalba pykčio iškreiptu veidu, kol išveda aplinkinius iš pusiausvyros ar iš proto. Dažnai taip elgiasi psichopatiškos asmenybės, kurioms lengvai sekasi rasti „aukų“, neatsparių jų išpuoliams.

Vienintelė išeitis užpultiesiems – gerai išanalizuoti tokią situaciją. Tada suprasite, kad kažin ar verta to žmogaus žaibolaidžiu. Bet jei nutarėte juo būti, tai šaukiame jums „valio“, nes jūs gelbstite aplinkinius nuo šio užpuoliko žaibų, saugojate kolektyvo narių sveikatą, bet būtinai susirūpinkite savąja.

Apsidraudėliška kritika. Ja žmogus bando paslėpti savo neryžtingumą ir atsakomybės jausmo stoką. Susidarius kritinei situacijai įgyjama galimybė pareikšti“ „Aš gi jums sakiau“.

Ši kritikos forma dažnai išprovokuoja daugelio kolektyvo narių nepasitenkinimą. Tad tokiam žmogui vertėtų susimąstyti, nes vietoj vieno ar keleto nepatenkintų juo asmenų tokiu elgesiu įgyja pulką priešininkų.

Kritika, kurios tikslas išsaugoti savo statusą ir prestižą. Toks kritikuojantysis nuolat apeliuoja į kitų sąžinę ir moralę, kviečia būti savikritiškiems, laikytis drausmės ir tvarkos. Iš tikrųjų, tokia kritika – tai būdas išaukštinti save, parodyti save kitiems kaip kovotoją už tiesą ir kitų gerovę. Dažnai tikrieji motyvai yra neįžvelgiami po gražiais ir skambiais žodžiais, todėl tokie „teisuoliai ir šviesuoliai“ atsiduria vadovaujančiuose postuose ir įvairiausiose komisijose, kur įgyja dar daugiau galimybių tobulinti oratoriaus gebėjimus, vengiant darbo ir atsakomybės.

Į tokius žiūrėkite akylai ir pamatysite, kas yra kas. Tolesnis žingsnis – suraskite būdų priversti tokį moralizuotoją imtis konkrečių veiksmų ir realios atsakomybės už savo veiksmus ir žodžius.

Kritika, kurios tikslas – užbėgti nemaloniems įvykiams už akių. Tai taip pat viena gynybos rūšių. Kritikuojantysis siekia surinkti ir pateikti faktų apie asmenį, kuris ruošiasi pasisakyti susirinkime, svarstyti skundą ar pan. Taip linkę elgtis vadovai, siekdami apsidrausti nuo kritikos savo adresu.

Svarbiausia – neišsigąskite, neduokite valios pykčiui, susierzinimui ar įtūžiui. Atremkite šią kritiką ramiai ir argumentuotai. Padarysite solidaus ir kompetentingo darbuotojo įspūdį.

Aušra Griškonytė