Atvirumo darbe ribos
Aistės darbe – kaip vadinamojoje „komunalkėje“ – viskas bendra, visi apie visus viską žino. Kolegos dalinasi visomis įmanomomis gyvenimo smulkmenomis ir jas aptarinėja. Iš pradžių Aistė džiūgavo – argi nešaunu darbe jaustis tarsi gerų bičiulių kompanijoje?
Vėliau džiaugsmas atslūgo – atvirieji bendradarbiai nevengė pikantiškiausių klausimų, net neprašomi reikšdavo nuomonę apie Aistės šeimą, o jų laidomi juokeliai neretai peržengdavo kolegiško bendravimo ribas.
O štai Giedrius pasakoja, kad jo darbe visi yra tarsi absoliučiai svetimi žmonės. Pokalbiai apie šeimą ar laisvalaikį Giedriaus kontoroje tiesiog neįsivaizduojami. Bendravimas tarp kolegų apsiriboja oficialumais ir darbui būtinomis frazėmis, pietauja visi atskirai ir jokių bendrų vakarėlių, išskyrus firmos jubiliejų, nerengia. Štai tokios dvi situacijos, nutolusios viena nuo kitos, tarsi Šiaurės ašigalis nuo Pietų. Kraštutinumai?
Tikrai taip, sako Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro vadovas, psichoterapeutas Raimundas Alekna. Jo teigimu, bet kurios kompanijos darbuotojams ir pačios firmos siekiams naudingiausias būtų aukso vidurys. Tokį santykių darbe variantą psihoterapeutas apibūdina kaip struktūruotą ir saugią aplinką.
Per daug atviroje kontoroje aplinka pernelyg globėjiška. Produktyviam darbui čia per daug laisvės, atsipalaidavimo, kuris dėl pertekliaus, užuot skatinęs kūrybiškumą, žlugdo rimtą bendradarbiavimą ir įmonės struktūrą. Pastaroji būtina, kad idėjos būtų ne tik generuojamos, bet ir įgyvendinamos. Per griežtas, asketiškas požiūris į darbą nužudo kūrybiškumą. Padaroma viskas, kas priklauso, tačiau naujovėms, gaivioms idėjoms tokioje organizacijoje vietos nėra.
„Auksinio vidurio“ darbovietėje pakanka laisvės, kad žmonės jaustųsi savimi ir galėtų kurti, tačiau yra aiški struktūra, padedanti atlikti rutininius darbus. Kad darbuotojai komfortabiliai bendrautų, turi būti sveiki santykiai. Tai reiškia, kad yra vietos tikriems jausmams ir emocijoms, nenuogąstaujant, „ką pagalvos kiti“ bei nesiveliant į socialinius – psichologinius žaidimus, ir nėra vietos intrigoms. Nuo ko tai priklauso? Ogi nuo viršininko.
Bosas renkasi sau priimtinus žmones, o darbuotojai intuityviai ateina į jų bendravimo būdą atitinkančias kontoras. Daug kas priklauso ir nuo jūsų paties. Jei nesinori vieną dieną pasijusti, tarsi būtumėte nuogas užlipęs ant darbo stalo, nepamirškite, kad atvirumas turi būti nuoširdus, bet turėti ribas. Kitaip rizikuojame pasijusti nesaugūs, nes pasakėme per daug.
Suvokite, kad darbas - ne draugužių sambūris, ir aiškiai nustatykite sau ribas, apie ką darbe kalbėsite, o ką pasilaikysite tik sau. Per didelis atvirumas darbe rodo, kad jaučiamės nesaugiai, teigia psichologai, taigi, esame per daug vaikiški, nebrandūs. Santūrus, korektiškas atvirumas – štai raktas į sveikus santykius su kolegomis, pavaldiniais ar viršininku.
Kartais norisi pakeisti savo „vietą“ kolektyve. Tarsi nubraukti laiką, kai kalbėta per daug, ar per laisvai. Psichoterapeutas R. Alekna perspėja, kad dirbtinai to daryti tikrai neverta. Kad įvyktų norimas pokytis, turėtų pasikeisti pats žmogus, tiksliau, jo vidinis suvokimas, kas jis yra. Nuo egzistencinės pozicijos priklauso mintys, elgsena, kūno kalba, kuria mes pasakome kitiems, kas mes, kokie mes ir t.t. Nereikia deklaracijų. Jei pasikeisime viduje, aplinkiniai tai pajus, atitinkamai pasikeis ir jų elgesys.
Rinktis kokioje - atviroje ar uždaresnėje aplinkoje dirbti, reikėtų intuityviai – t.y., klausiant savęs, kur jausiuosi geriausiai. Tai prabanga, kurią sau būtina leisti – uždirbti pinigus gerai besijaučiant.
Kad darbe visiems būtų gerai, turėtų pasistengti ir viršininkas. Jo nuostata turi būti „aš geras – tu geras“, o ne „aš geras – visi kiti....blogi“. Kad jaustųsi saugus, darbuotojas turi jausti nuoširdžią viršininko pagarbą. Tai turi būti ne žaidimas, bet egzistencinė pozicija. Jei tokią turi, vadovas niekada neapkalbės savo pavaldinio, nepašieps jo, nepažemins.
Jei ryte viršininkas „rūšiuoja“ mintyse pavaldinius: „Aha, šis darbuotojas geras, o šitas...mm...na, kiek man dar reikės stengtis, kad jis išeitų...“ – toks vadovas yra prastas. Apskritai, jei komandoje yra netinkamų žmonių, su kuriais nemlaonu, nepatogu dirbti, jie erzina vadovą – tai jo, o ne darbuotojų problema. Šefas yra savotiškas darbuotojų santykių administratorius, todėl ypač svarbu, kad jis priimtų pavaldinius tokius, kokie jie yra nekritikuodamas, nevertindamas, nesmerkdamas.
Žmogus „susideda“ iš to, ką jis daro, ir koks jis yra – kaip atrodo, kaip elgiasi. Ši asmenybės pusė – šventas paties žmogaus reikalas. Vadovui turėtų rūpėti jo darbai, nes atlyginimas mokamas ne už tai, kokie esame, bet už tai, ką sugebame padaryti.
Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centras
www.delfi.lt
