Darbo paieškos Lietuvoje: dabar ir prieš 100 metų

Ir tarpukario, ir dabartinėje Lietuvoje dėl darbo ramūs galėjo būti paklausią profesiją ar amatą turintys gyventojai. Tik supratimas, kas yra paklausu, skyrėsi gerokai.

Šiais laikais darbo ieškome naudodamiesi bent keletu kanalų. Visų pirma, darbo skelbimų portaluose, internete, taip pat per darbo biržą. Dažnas, ieškodamas darbo, „įjungia“ ir savo pažintis bei giminystės ryšius, o pastaruoju metu ir socialinius tinklus. Kaip liudija to meto spauda ir šį reiškinį tyrinėjantys dabarties mokslininkai, prieš šimtmetį pasirinkimas buvo kur kas kuklesnis, be to, versle, amatuose, viešojoje tarnyboje ir laisvosiose profesijose dirbo tik vos kas ketvirtas Lietuvos gyventojas.

Darbo „prirodydytojai“

Nors darbo biržos buvo įkurtos dar 1919 m., darbo „prirodymu“ jos aktyviau užsiėmė tik savo veiklos pradžioje, o ilgainiui apsiribojo tik bedarbių registravimu viešiesiems darbams, kol galiausiai 1940 m. buvo išvis panaikintos. Įdomu, kad ir dabartinę Lietuvos darbo biržą dėl neefektyvumo irgi ketinama pertvarkyti į Užimtumo tarnybą.

Todėl žmonės ir tarpukariu darbo dažniau ieškojo per įvairias visuomenines, šalpos ar labdaros organizacijas bei profesines sąjungas. Tiesa, daugumas darbo ieškančiųjų jo vis tiek dairydavosi be jokių tarpininkų. Tiesiog lūkuriuodami prie fabrikų, įmonių ar turgaus aikštėje. Ieškančių darbo apgultį galėjo sukelti ir pasklidęs gandas apie atsidarysiančią įmonę, prasidėsiančias statybas, neseniai įkurtą ar ką tik atsilaisvinusią tarnybą.

„Bedarbių motinos“ ir kiti

Kaip ir dabar, taip ir tuomet darbo rinkoje aktyviai veikė privačios įdarbinimo agentūros ir net pavieniai asmenys, vadinti „bedarbių motinomis“, kurių paslaugomis daugiau naudojosi privatus sektorius. Egzistavo ir nelegalios įdarbinimo įstaigos, vadintos „faktorkomis“. Beje, privatūs įdarbintojai itin suaktyvėdavo suintensyvėjus lietuvių emigracijai į užsienį. Štai, kaip rašo istorikas N.Černiauskas, pirmieji darbo agentai Kaune atsirado 1923 m. ir rinko darbininkus vykti į Japoniją. Vėliau lietuviai buvo organizuotai verbuojami žemės ūkio darbams į Prancūziją. Deja, abiem šiais atvejais susidomėję darbu taip niekur ir neišvyko.

Tačiau ne visos privačios įdarbinimo agentūros buvo apgavikės. Privačių agentūrų paslaugomis daugiau naudojosi moterys, nes skirtingai nei vyrai, jos negalėjo laukdamos darbo stoviniuoti gatvėje ar prie kokio fabriko vartų. Dažniausiai „užrodomas“ buvo tarnaičių, auklių darbas. Dabartiniu metu privačios įdarbinimo agentūros užmokestį ima tik iš darbdavio, o Darbo birža jokių pinigų neprašo išvis - prieškariu privatininkai apmokestindavo abi puses, o Darbo biržos paslaugos darbdaviui ir tuomet buvo nemokamos.

Be to, tik 4 dešimtmečio spaudoje itin išpopuliarėjo „vietų pasiūlymų ir paieškojimų“ rubrikos (dabartinių darbo portalų atitikmuo), skelbusios apie laisvas darbo vietas arba bedarbių skelbimus darbui.

Lygios, bet nelabai

Jei dabar moteris galime sutikti faktiškai bet kurioje įmonėje ir bet kokiose pareigose, tai prieš šimtą metų jos dažniausiai darbavosi tarnaitėmis, namų šeimininkėmis ar darbininkėmis, ypač tekstilės ar maisto pramonėje. Darbo rinką tyrinėjusio Arūno Pociaus duomenimis, 1934-1938 m. vidutinis nekvalifikuotą darbą dirbusio vyro atlyginimas Lietuvos pramonėje už 8 val. darbo dieną siekė 5,22 Lt, moterų – tik 3,67 Lt. Kai ekonominės krizės metu Lietuvos valdžia, siekdama subalansuoti biudžetą,atleidinėjo vieną iš valstybės tarnyboje dirbančių sutuoktinių, keista, kad tai paprastai būdavo valdininkų žmonos: kvalifikuotos raštininkės, buhalterės, mašininkės ir kt. O juk dar 1922 m. Lietuvos konstitucija numatė lyčių lygybę...

Ar tarpukariu buvo CV?

Savo gyvenimo aprašymą siųsti adresu“ - taip paprastai baigiamas bet kuris darbo skelbimas XXI a. Lietuvoje, tačiau prieškario Lietuvoje kas tas gyvenimo aprašymas darbininkai (ir tai tik labiau kvalifikuoti) pradėjo suvokti tik ketvirtajame dešimtmetyje, tiesa, tuomet jis vadintas „gyvenimo keliu“. Reikalingų dokumentų ima reikalauti ir darbdaviai. Šalia „gyvenimo kelio“ darbo prašymuose atsiranda ir darbo patirtį, mokslo cenzą liudijantys dokumentai, buvusių darbdavių rekomendacijos net ir paprastiems darbininkams.

Įdomu, kad rekomendacijų buvo kreipiamasi ne tik į buvusius darbdavius, bet ir į visuomenines organizacijas ar į aukštus valdininkus. Prie privalumų darbinantis priskirti tokie dalykai kaip tarnyba kariuomenėje, raštininko, buhalterio ar stenografisto įgūdžiai ir kuo daugiau baigtų klasių.Įdomu ir tai, kad tuometėje Lietuvoje kaip pliusas itin retai buvo nurodomas užsienio kalbų mokėjimas.

Paklausios ir nepaklausios

Bene sunkiausiai darbą pagal specialybę XXI amžiaus Lietuvoje suranda tarp darbdavių nepopuliarių humanitarinių specialybių atstovai. Sunkiau darbą pasiūlyti ir jokio išsilavinimo neturintiems. Prieš šimtą metų dažniausi Darbo biržos klientai buvo asmenys, anksčiau dirbę atsitiktinius darbus, t.y. realiai neturintys jokios kvalifikacijos.

Inteligentai, kuriais tarpukariu laikyti iš esmės visi protinį darbą dirbę žmonės, tuometėje Lietuvoje darbą susirasdavo ne taip sunkiai, nors, anot N.Černiausko, „4 dešimtmetyje pastebėta kad egzistuoja bendrojo išsilavinimo inteligentų perteklius, o tiksliosios pakraipos mokslų <...> vis dar stinga.“ Kuo ne paralelė su dabartine Lietuva? Juk „tiksliukų“, kurie yra, visų pirma, modernios ekonomikos pagrindas, trūksta ir šiandien. Tiesa, šiandien niekas neieško brukorių, drogistų, rimorių, bonnų ar tekorių, nors tokių profesijų žmonės tuomet egzistavo ir, kaip rodo Darbo biržos ataskaitos, rasdavo darbo.

Bene geriausiai tarpukario Lietuvoje jautėsi kvalifikuoti pramonės darbininkai. Pramonė Lietuvoje visais pirmosios nepriklausomybės metais augo, tad darbo jiems galima buvo rasti visada. Anot, istoriko Gedimino Vaskelos, labiausiai apsimokėjo dirbti elektros ir šilumos energijos, vandentiekio srityje. 1939 m. tokie darbininkai per mėnesį uždirbdavo per 225 litus. Vidutinis atlyginimas Lietuvos pramonėje sudarė apie 81-88 litus.Palyginimui, 1938 m. duomenimis litras pieno kainavo 0,17, kilogramas kiaulienos - 1,50 lt, sviesto – 2,95 lito. Geros algos buvo mokamos ir metalo apdirbimo bei mašinų gamybos, poligrafijos įmonėse. Dabartinių laikų pramonės įmonių vadovai taip pat patvirtins, kad mielai priimtų aukštos kvalifikacijos darbininkus, kurių sunkiai sekasi surasti, nors siūlomi atlyginimai ir nėra maži.

„Imigracija“ prieš imigraciją

„Jei ne į užsienį, tai bent į Vilnių,“ – regis, taip dabar mąsto nemažai jaunų žmonių mažesniuose miesteliuose ir kaimuose. Prieš šimtmetį jaunimo migravimas iš provincijos į miestelius (ne tik į sostine buvusį Kauną) pasiekė tokius mastus, kad buvo rimtai susirūpinta stabdyti tokį darbo jėgos judėjimą.

 „Imigrantais“ piktinosi ir jau miestuose įsitvirtinę darbininkai, nes atvykėliai iš provincijos sutikdavo dirbti už mažesnį atlyginimą. Šiandieninėje Lietuvoje panašų vaidmenį atlieka darbo ieškantys skurdesnių užsienio valstybių piliečiai: ukrainiečiai, baltarusiai ir kt. Jiems atlyginimas, kurio kratosi lietuvis, atrodo visai neblogas. Tačiau ir tarpukariu iš užsienio atvykusių darbuotojų būta tiek nemažai, kad vietiniai dirbantieji kėlė klausimą apie jų ribojimą.