Psichologai nesutaria dėl darboholikų šeimų

Būti darboholiku – liga ar gyvenimo būdas? Suirzę, nelaimingi, viskuo nepatenkinti, apsikrovę rūpesčių našta, negalintys atsitraukti nuo darbo stalo ar paprasčiausiai negalvoti apie jį – taip paprastai atrodo darboholikai. Yra ir kitokių darboholikų: laimingų, besišypsančių, trykštančių gyvenimo džiaugsmu, tačiau tai pat nesugebančių atsiriboti nuo minčių apie darbą.

Psichologė Dalia Kujalienė, Klaipėdos universiteto (KU) dėstytoja, pastaruosius vadina „gerojo“ tipo darboholikais. Psichologas Kęstutis Ridikas sako, jog darboholikai yra tik tie, kuriems būdingos niūrios emocijos, išsekimas, bet jokiu būdu ne šypsena.

Darboholikų tipai

K.Ridikas pastebėjo, kad visi garsūs, pasaulio istorijai nusipelnę žmonės buvo darboholikai. Tokiais galima pavadinti netgi reliatyvumo teorijos kūrėją Albertą Enšteiną bei legendinį Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką Vinstoną Čerčilį, kurio žmona buvo atsidavusi šeimai moteris, tačiau vaikai, dėl tėvo dėmesio stokos, buvo nelaimingi ir juos nuolat lydėjo skandalai.

Darboholiku tampama, kai atsiradus sveikatos sutrikimams, išsenkama dėl per didelio darbo krūvio. Pajautęs tokį išsekimą žmogus dar labiau ima dirbti, dar kruopščiau atlikti užduotis.

D.Kujalienė išskiria dviejų tipų darboholikus: „geruosius“ ir „bloguosius“. „Blogojo“ tipo darboholikai dirba ypač daug, nes kitaip nesusidorotų su užduotimis. „Gerojo“ tipo darboholikai savo darbui ypač daug laiko skiria todėl, kad jį mėgsta, tad dirba visada su šypsena.

„Darboholikas – žmogus, niekaip nenustojantis dirbti. Darbas yra visas jo gyvenimas, net parėjęs namo toks žmogus nenustoja galvoti apie nebaigtus tvarkyti reikalus. Galvojimą keičia veikla: ant darbo stalo sukraunami dokumentai, bendradarbiaujama telefonu darbo, bet ne laisvalaikio klausimais. Tokiems žmonėms atrodo, kad pasaulis be jų sugrius, kad niekas kitas geriau negali atlikti paskirtų ar pasiskirtų užduočių“, - aiškino K. Ridikas.

Kenčia šeima

Kaip išspręsti dviejų porų ginčą dėl darboholiko sutuoktinio dėmesio stokos? Variantai yra du: skyrybos arba susitaikymas.

D.Kujalienė sako, jog viską lemia jausmai ir dviejų žmonių tikimas vienas kitam. „Jei iškyla nesutarimai, vadinasi - problema yra ne darbe, o santykiuose“, - dėstė psichologė. Net ir ilgesnis kartu praleistas laikas porai nepadėtų pajusti laimės skonio. Anksčiau ar vėliau dviejų žmonių netikimas būti kartu vis vien išryškėtų ir ultimatumo „Arba aš, arba darbas“ paskelbimas nieko nepakeistų. Nesugebantis susitaikyti su tuo, kad vyras ar žmona daug dirba, pasak D.Kujalienės, problemų turėtų ieškoti savyje.

Visiškai kitaip apie darboholikų šeimą galvoja K. Ridikas: „Mama labiau bendrauja su vaikais, daugiau jais rūpinasi, todėl, jei ji tampa darboholike, tai yra šeimos tragedija“.

Nors vyras uždirba pinigus ir vaikus myli turbūt ne mažiau nei žmona, tačiau, kaip sako psichologas, jis negali atstoti mamos. „Jei moteriškė pradės sparčiai kopti karjeros laiptais, į namus grįš ne tik darbu apkrautomis mintimis, bet ir atmestinai žiūrės į kitas pareigas, tai kam tuomet reikalinga šeima?“ - retoriškai klausė psichologas.

Ideali šeima

D.Kujalienė mano, kad nėra geras ir kitas kraštutinumas, kai žmona yra tik namų šeimininkė. Tokios moterys perdėtai globoja savo vaikus, o šie vėliau tampa nepaklusnūs, nesukalbami. Savarankiškumo negavimas vaikystėje paauglystėje tampa nesutarimų pasekme.

Psichologė pastebėjo, kad yra ir tokių vyrų, kurie priekaištauja žmonai – namų šeimininkei, tačiau jokiu būdu neleidžia jai dirbti.

Ar galima būti laimingam, gyvenant šeimoje su darboholiku? D.Kujalienė mano, kad taip. Ji pabrėžia, jog laimė galima, jei kitas moka sunkiai dirbantį sutuoktinį paguosti. Vietoj nieko gera nežadančių ginčų geriau maloniai leisti laiką. O dviejų darboholikų šeima, jai atrodo idealus variantas.

„Apie kokią šeimą mes čia galim kalbėti? Ypač jei abu dirba vienoje srityje. Tai jau yra darbo kolektyvas, bet tikrai ne šeima“, - ironizavo K.Ridikas.

Negali atsipalaiduoti

Neilo Čijunsko, radijo stoties „Laluna“ laidų vedėjo, dėl optimizmo ir neblėstančios nuotaikos K. Ridikas darboholiku nepavadintų, tačiau būtent tokiu jį laiko kolegos. Žinomas laidų vedėjas šio titulo nesikrato, nors šimtaprocentiniu darboholiku savęs nelaiko: „Dirbdamas aš nepervargstu, mano darbas – gyvenimo būdas“.

Neilas pasakojo, kad niekados negali atsipalaiduoti: kiekviena pamatyta ar išgirsta laida jį verčia analizuoti ir vertinti kitų darbą profesiniu požiūriu. „Kūrybinio darbuotojo mintis visada kausto darbas. Būna tokių akimirkų, kai viską norisi mesti, tačiau labai greitai tos mintys praeina“, - prisipažino visados besišypsantis laidų vedėjas.

Čijunskių šeimoje greitai atsiras dar viena darboholikė – jo žmona. Tačiau, dėl dėmesio ir rūpesčio stokos paauglei dukrai, Neilas nesijaudina: „Ji jau didelė“.

Edita Šereikytė, "Klaipėda"